Jei mokykloj nepatinka, tai feisbuke spausi like. Jeigu mokslai, tau mamyte tai į feisbuką net neik
Ir vėl rugsėjis Ir vėl į tą pragarą mokyklą, Žinau ten baisu, Bet reik vaikeli reik, Tenai tavo gyvenimo pamatai, Tavo gyvenimo pradžia, Ai vaikeli žinau nepatikėsi Bet tai tiesa - mokykla tavo gyveno pradžia.
Metus skaičiuojat nuo rugsėjo lig rugsėjo. Dalinate save nuo abėcėlės lig brandos. Kiek daug likimų astromis žydėjo, Kiek daug sidabro smilkiniuos…
Tu juk nepamirši vaikiškų išdaigų, Savo mokslo metų ir senų draugų, Kurie tartum mintys šiandien išsisklaido, Nors širdy ir daros neapsakomai sunku... Ženk ten, kur nevysta žiedai, Kur blakstienų nevilgo ašaros, Kur amžinai keliauja nerami jaunystė.
Tegul mokyklos rūpestį ir valią, Kaip saulę sugeria širdis, Nes čia pradžia didžiulio Tavo kelio Jėga - kuri gyvenimą statys.
Rytais neskambės jau Mokyklos skambutis Staiga nutrūks mums ši gija. Paklydę mes kaip rudeniniai paukščiai. Kažin kur laimę rasim savo kelyje.
O klasėje atrodys taip, kaip buvę Senų suolų eilė, juoda lenta. Ir sakinys lyg užrašytas vakar Su ta pačia gramatine klaida. Prabėgs jaunystė, nuskambės juokas Mėlynos žibutės vėl žydės ir vys. Tik vaikystės dienos, klasėje praleistos, Ir linksma jaunystė niekad nesugrįš.
Nepamirški draugųTu ir klasės Prisiminki mokyklos takus, Niekur nieko gražesnio nerasi Už mokyklinius savo metus.
Mes išeisim visi, tyliai duris užversim. Gal ištarsim "sudie" paskutinį, nebegrįšim daugiau. Vėjas plaukus taršys. Jie užneš tuos takus, kur išmynėm. Ir skambutis skardus, mus nešauks kasdieną Mes išskrisim, kaip paukščiai, išmokę skraidyti. Gal sugrįšim dar čia, į klases tas tuščias Bet sugrįžę svečiais pasijusim...
Mes einame savo keliu, Gal kartais sunkiau, gal lengviau. Todėl nesakyk - negaliu, Todėl nesakyk - pavargau. (J. Marcinkevičius)
Pabaiga