Pasitikite saulę dviese, Rasą surinkite kartu, Gyvenimas kelia Jums tiesia, kuriuo eisite abu… Neparklupkite už lūdesio akmenio, Nepaklyskit negandų rūke, Nubraukite nevilties ašaras, Neužmirškite-esat drauge. Ir kai naktį lopšelį Jūs supsit, Suprasit didžiausias džiaugsmas – vaikai, O rodos dar patys buvote jais nesenai… Ir po metų tekančios upės, Kai sruogom plaukuose sidabras šarmos, Suprasite, kad meilė – ji, buvo, yra ir bus visados...
Ir sumainykim aukso žiedus Pakelkime sklidinas taures. Kodėl tau ašara auksinė rieda, Juk tai tik kelio vidurys. Vaikų sulauksite jau greitai, Pažinsite gyvenimo kančias. Jaunyste, kur tu jau pabėgai Gražinkite man tas dienas.
Skamba varpinės rotušių bokštuos! Trimituoja danguj Angelai! Veža piršlį melagį Jo pokštuos Sidabriniai jaunikio žirgai. Lyg šventykloje žvakė įkaitus Tirpsta laimė balta suknele. Tyra meilė nutvieskus Jos veidus Vainikuos aureole šventa.
Rožinio aromato pripildytas Vestuvių rytmetis daugelį metų lydės jūsų prisiminimus. Laikas, subrandinęs Jus abu didingai gyvenimo permainai, Liks tik Jūsų nuotraukose ir bendruose pokalbiuose. Šis rožių svaigulio šaltinis bus neišsemiama versme, Iš kurios visų gyvenimų semsitės įkvėpimo meilei ir skrydžiui į laimę. Sveikiname Jus, brangūs Jaunieji, Ir linkime sukurti nepaprastų šeimų, Kurioje būtų apvainikuoti bendrumu saulėlydžiai ir aušros. Linkime savo laimės skrydyje visuomet jausti vienas kito sparnus. Linkime dangaus aukštybių platumas paversti savo gyvenimo erdvėmis, Kuriose atrastų vietų gėris ir pasitikėjimas, džiaugsmas bei darna. Linkime amžinos šeimyninės laimės!
Te Jus meilė, kaip jūra gili, niekuomet neišsenka. Tai išsemt ir užšaldyt, tegul niekas jėgų nesuras. Tiesia (….jo vardas) rankas, Duoki, (…jos vardas), jam ranką! Ir keliaukit kartu į bekraštes draugystės marias. Tegul Jūsų laimės žiburys būna aukštai, Sunkiai pasiekiamas, bet ryškus ir niekada negęstantis. Gyvenkit laimingai metų visą šimtą Su manim bendraukit - sukurkit šeimą rimtą. O dabar kreipiuosi aš tik į jaunuosius Ir gandrišką paslaptį Jiems abiem išduosiu. Mat aš gandras senas ir visad taip būna Kas manęs paklauso tam atnešiu sūnų. O kada praeina dar keli meteliai Aš mamytės džiaugsmui atnešu dukrelę! Amžinos laimės linki jums Gandras
Dieną - žuvėdros lieptą rentė Ant upės neramių krantų, Ir lieptas suvedė gyventi, Ir juoktis, ir liūdėt kartu. Tegul nebūna ašarų karčių Ir lūpų, sukąstų lyg skausmo. Tegul Jūsų širdyse rusens Didysis meilės jausmas.
Žiedai, žiedai, žiedai… Žiedai gyvi ir nukalti iš aukso, kuriuos užmovėt švelniai su atidumu Vienas kitam ant mylimų rankų kaip brangų simbolį. Jau dabar tu ne vienas ir tu ne viena. Praeikit gyvenimą laimingai. Nelikit skolingi už žiedus - auksinius ir gyvus, Už saulę, už rasotą rytą, meilės jausmą. Tik mokėkit nešti viską savuos delnuos Ir atskirkite, kas gera ir kas bloga. Būkit laimingi.
*** Ilgas bet labai nuoširdus - jauniesiems *** Kartais Meilei nereikia nieko. Ji plevena vėjyje drugelio sparnais, pražysta rasotų bijūnų žieduose, nusvyra žemėn vynuogių kekėse... Tuomet tereikia pajusti glostančią spindulio ranką ant skruosto, įkvėpti svaigaus aromato ar paragauti sultingos gaivos ir pajusi, kad...myli. Kartais Meilei reikia visko. Ji egoistiškai okopuoja Tavo mintis, reikalaudama besąlygiško pasidavimo. Apima slapčiausias sielos kerteles, pripildydama gelmę nenusakomo virpulio. Tarsi sklidina vyno taurė, ji liejasi per viršų, tepdama raudonai viską, kas iki tol Tau buvo šventa ir neliečiama... Tuomet Meilei reikia ne tylių namų jaukumo, ne užuovėjos nuo vėtrų, bet aklos širdies bedugnės, kad į ją įkritęs vėl pakiltum, ir iš deginančios aistros dar drąsiau, svaigiau mylėtum. Juk ji ženklina viską, prie ko prisilieti, nes..Tu myli. Kartais Meilei reikia kantrybės. Jos pradedi mokytis nekantriai ir nesistemingai. Ištaręs žodį „myliu“ pirmiausia mintyse ilgai svarstai, ar pakartoti jį ir Tau... Vėliau lyg per svarbiausią gyvenimo egzaminą paleidi šiuos žodžius į laisvę, paversdamas šį jausmą skambančiu garsu. Tik Tu prasmės jo nepamiršk, o kaip maldą tyliai jį vis kalbėk ir kartok vis iš naujo. Tuomet prasideda tikrasis mokslas, reikalaujantis drausmės, nes Meilės reikia mokytis kantriau ir jausmingiau, nes... mylite Abu. Kartais Meilei užtenka tiek nedaug. Ryte rasto nebaigtos gerti Jo kavos puodelio, stipraus apkabinimo pakeliant Tave, kad neįžengtum į balą lyjant ar tiesiog šelmiško Jos žvilgsnio nuobodžioje draugijoje. Tuomet kasdienybė pradeda tirpti lyg cukrus arbatoje, lėtai nusėsdama Meilės jaukioje šilumoje. Tada buvimas dviese tampa buvimu pasaulyje, kuris neatrodo šaltas ar liūdnas, nes... Jūs mylite. Bet kokiu atveju, Meilė – tas baltas paukštis ant Jūsų namo stogo nutūpęs, paverčia žemę stebuklinga vieta, kurioje kiekviena detalė primena, jog mūsų laikas čia turi vertę... Todėl linkiu pajusti glėbyje plakant vietoje dviejų – vieną širdį. O jeigu kada nors pravirktumėt, surinkit lūpomis ašaras nuo vienas kito veido... Ir jeigu nieko neturėsite, save atiduokite vienas kitam, kad Laimė akyse sužibtų... Ir Jūs tik eikite, per sutemas ir saulės nutviekstą rytojų – prieš Jus daugybė Meilės formų ir Jos apraiškų. Juk visą amžių nestovėsite jaukioj būtį, ramioj tyloj. Geriau paklyskite Dviese aistrų ir džiaugsmo sūkury ir atraskite Gyvenimo prasmę, išdrįsdami kantriai mylėti savo beprotiškus sapnus, nuostabias svajones, nepakartojamą jausmą ir... netobulą žmogų. Tik to nereikia linkėti, tai reikia išgyventi...
Meilė – tai gyvenimo šviesa. Santuoka – tai sąskaita už šviesą.
Mūsų dienos - kaip šventė, Kaip žydėjimas vyšnios, - Tai skubėkim gyventi, Nes prabėgs - nebegrįš jos! Tai skubėkime džiaugtis! - Vai, prabėgs - nebegrįš jos! Mūsų dienos - kaip paukščiai, Kaip žydėjimas vyšnios. (Salomėja Nėris)
Pabaiga